Prieš maždaug keturiasdešimt metų mūsų šalyje krikšto apeigos buvo beveik uždraustos. Praėjusio šimtmečio pradžioje partizanų vadovai ir valstybė aktyviai propagavo ateizmą kaip žmogaus ideologijos pagrindą. Nors bažnyčios nebuvo oficialiai likviduotos, dvasininkai buvo persekiojami valstybinės valdžios. Visa tai lėmė, kad šiuolaikinis žmogus mažai žino apie religinių apeigų detales. Jie vis labiau tampa mados dalimi, gražiu išoriniu šiuolaikinio gyvenimo atributu, neturinčiu tikrosios dvasinės prasmės.
Kaip žinote, priimdamas krikščionybę, žmogus išgyvena nuostabią apeigą - krikštą. Pagal tradiciją krikšti reikia krikštamotės ir tėvo arba vieno iš jų.
Kokie turėtų būti krikštatėviai
Pats pirmasis sakralus veiksmas žmogaus gyvenime yra krikšto sakramentas. Krikštatėviai yra svarbiausi žmonės po tėvų, kurie turėtų padėti dvasiniam vaiko ugdymui, tapti palaikymu ir palaikymu. Tiesą sakant, tai yra šeimos nariai. Jų atsakomybė neapsiriboja dovanomis krikštatėviui Angelo dieną ir ryšio palaikymui su šeima. Pagrindinė jų funkcija yra dvasinis krikštatėvio vystymasis, bendrystė su tikėjimu ir bažnyčia.
Renkantis krikštatėvius, reikia atsiminti, kad krikšto ceremonija atliekama vieną kartą ir vaikas negali būti pakrikštytas, todėl pakeisti krikštatėvius neveiks. Bažnyčia daro išimtį tik tuo atveju, jei krikštatėvis pakeitė tikėjimą arba elgiasi akivaizdžiai amoraliai, o ne pamaldžiai.
Vaikas gali turėti abu krikštatėvius ir tik vieną, tačiau tokiu atveju jis turi būti tos pačios lyties kaip krikštatėvis.
Tapti krikštatėviu keliems vaikams leidžiama, tačiau krikštatėvis turi įvertinti savo stipriąsias puses, ar jis gali susitvarkyti su savo pagrindine pareiga, jei turi pakankamai laiko ir dėmesio tinkamai auklėti visus savo krikštatėvius.
