Literatūros kritikos svarbą bet kurioje epochoje sunku pervertinti. Būtent šie specialistai ne tik pateikia savo verdiktą dėl konkretaus darbo, bet ir formuoja visuomenės nuomonę bei nustato kultūros tendencijų toną.
Kaip atsirado literatūros kritikai?
Literatūros kritika kilo kartu su pačia literatūra, nes meno kūrinio kūrimo procesai ir jo profesionalus vertinimas yra glaudžiai susiję. Per amžius literatūros kritikai priklausė kultūros elitui, nes jie turėjo turėti išskirtinį išsilavinimą, rimtus analitinius įgūdžius ir įspūdingą patirtį.
Nepaisant to, kad literatūros kritika atsirado antikos laikais, kaip savarankiška profesija, ji susiformavo tik 15–16 amžiuose. Tuomet kritikas buvo laikomas nešališku „teisėju“, kuris turėjo atsižvelgti į literatūrinę kūrinio vertę, atitikimą žanro kanonams, žodinį ir draminį autoriaus meistriškumą. Tačiau literatūros kritika pradėjo įgyti naują lygį, nes pati literatūros kritika vystėsi sparčiai ir buvo glaudžiai susipynusi su kitais humanitarinio ciklo mokslais.
18–19 amžiuje literatūros kritikai be perdėto buvo „likimo arbitrai“, nes rašytojo karjera dažnai priklausė nuo jų nuomonės. Jei šiandien viešoji nuomonė formuojama šiek tiek skirtingais būdais, tada tais laikais kritika turėjo didelę įtaką kultūrinei aplinkai.
Literatūros kritiko užduotys
Tapti literatūros kritiku buvo galima tik kuo giliau suprantant literatūrą. Šiais laikais žurnalistas ir net toli nuo filologijos autorius gali parašyti meno kūrinio apžvalgą. Vis dėlto literatūros kritikos kupinoje šią funkciją galėjo atlikti tik literatūros tyrinėtojas, ne mažiau gerai išmanantis filosofiją, politologiją, sociologiją, istoriją. Minimalios kritiko užduotys buvo šios:
- Meno kūrinio aiškinimas ir literatūrinė analizė;
- Autoriaus vertinimas socialiniu, politiniu ir istoriniu požiūriais;
- Atskleisti gilią knygos prasmę, nustatyti jos vietą pasaulio literatūroje palyginant su kitais darbais.
Profesionalus kritikas visada daro įtaką visuomenei, perduodamas savo įsitikinimus. Štai kodėl dažnai profesionalios apžvalgos yra ironiškos ir aštrios medžiagos pateikimo.
Garsiausi literatūros kritikai
Vakaruose filosofai iš pradžių buvo patys stipriausi literatūros kritikai, tarp jų - G. Lessingas, D. Didro, G. Heine. Naujų ir populiarių autorių apžvalgas dažnai teikdavo ir garbingi šiuolaikiniai rašytojai, tokie kaip V. Hugo ir E. Zola.
Šiaurės Amerikoje literatūros kritika, kaip atskira kultūros sritis, dėl istorinių priežasčių išsivystė daug vėliau, todėl jos įkarštis nukrito jau XX amžiaus pradžioje. Šiuo laikotarpiu V.V. Brooksas ir V.L. Parringtonas: būtent jie padarė didžiausią įtaką Amerikos literatūros raidai.
Rusijos literatūros aukso amžius garsėjo stipriausiais kritikais, iš kurių įtakingiausi:
- D.I. Pisarevas,
- N.G. Černyševskis,
- N.A. Dobrolyubovas
- A.V. Družininas,
- V.G. Belinskis.
Jų darbai vis dar įtraukiami į mokyklų ir universitetų programas kartu su literatūros šedevrais, kuriems buvo skirtos šios apžvalgos.
Pavyzdžiui, Vissarionas Grigorjevičius Belinskis, kuris negalėjo baigti gimnazijos ar universiteto, tapo viena įtakingiausių XIX amžiaus literatūros kritikos figūrų. Jis yra parašęs šimtus recenzijų apie keliolika monografijų apie žymiausių Rusijos autorių darbus nuo Puškino ir Lermontovo iki Deržavino ir Maykovo. Savo darbuose Belinsky ne tik nagrinėjo kūrinio meninę vertę, bet ir nustatė jo vietą to laikmečio sociokultūrinėje paradigmoje. Legendinio kritiko pozicija kartais buvo labai kieta, griauna stereotipus, tačiau jo autoritetas iki šiol yra aukšto lygio.
