Stačiatikių bažnyčioje yra įprasta kūdikių krikšto praktika su krikštatėviais. Be to, kai kurie suaugusieji sakramento priėmimo metu taip pat nori turėti krikštatėvius.
Krikštatėvių buvimas kūdikių krikšto metu yra dėl to, kad vienas vaikas dar negali atvirai išreikšti savo tikėjimo Kristumi, derintis su Dievu, atmesti šėtono ir visų jo darbų. Štai kodėl krikštatėviai tai daro dėl kūdikio. Krikštatėviai patys prisiima atsakomybę už vaiko auginimą stačiatikių tikėjimu. Jie liudija prieš Dievą apie kūdikį. Su suaugusiųjų krikštu situacija yra kitokia.
Suaugęs asmuo gali labai gerai priimti sprendimus dėl įstojimo į Bažnyčią. Suaugę žmonės, būdami aiškaus proto ir tinkamos būklės, patys liudija apie savo tikėjimą, susilieja su Dievu ir duoda „pažadą“ pabandyti gyventi pagal dieviškus įsakymus. Štai kodėl suaugusiųjų krikštas vyksta be krikštatėvių. Pasirodo, kad „liudijimo apie Dievą“ funkcija žmogui nėra svarbi, kai kalbama apie suaugusiųjų krikštą.
Tačiau verta paminėti, kad kai kurie suaugusieji vis dar nori turėti krikštatėvius. Bažnyčia to negali uždrausti, tačiau tuo pat metu pakrikštytasis turi suprasti, kad tokia praktika nėra būtina. Dažnai krikštatėviai, suaugusieji pasirenka draugus. To priežastimi galima laikyti ne tiek religinę, kiek buitinę. Kai kurie šią praktiką laiko draugystės pareiškimu.
Taigi galime pasakyti, kad krikštatėvių buvimas suaugusiųjų krikšto metu nėra būtinas. Tačiau tie, kurie to labai nori, gali pasirinkti savo krikštatėvius. Tokia praktika nepakenkia pakrikštytajam, tačiau ji taip pat neturi ypatingos prasmės, paverčiant krikštatėvių buvimą įprastu formalumu.
