Romos rašytojo ir oratoriaus Cicerono darbuose yra daug pamokančių istorijų. Jo penkių tomų kūrinys „Tusculan pokalbiai“ pelnė didelę šlovę. Būtent ten autorius cituoja Sirakūzų valdovo Dionizijaus Vyresniojo ir vieno iš jo artimų bendražygių legendą. Ši istorija yra plačiai žinoma dėl frazeologijos „Damoklo kardas“.
Pavydūs Damoklai ir tironas Dionizas
Cicerono „Tusculan pokalbiai“ nuo kitų jo kūrinių skiriasi ne tik forma, bet ir turiniu. Tai savotiški paskaitų užrašai, skirti plačiai auditorijai. Autorius nuosekliai išdėsto savo požiūrį į problemas, kurios rūpi jam, kaip ir daugeliui to meto išsilavinusių žmonių.
Ciceronas pagrindine filosofinių žinių problemomis laikė laimingo gyvenimo suradimo problemą ir galimus būdus to pasiekti.
Viename iš romėnų autoriaus kūrinio fragmentų yra pamokanti legenda apie tironą Dionisijų Vyresnįjį, kuris valdė Sirakūzuose 5–4 amžiuje prieš mūsų erą, ir jo artimąjį vardu Damoklas. Visi teisėjai žinojo, kad Damoklas slapta pavydėjo Dionizo ir visada kalbėjo apie tironą su susižavėjimu ir tarnybiškumu. Teismo teisėjas savo valdovą laikė laimingiausiu žmogumi, kuris per savo valdymo metus pasiekė visko, ko gali tikėtis žmogus.
Vyresnysis Dionizas žinojo apie paslėptą Damoklo pavydą. Motyvuotas noro išmokti pamoką savo mėgstamam ir slaptam pavydui, tironas kartą surengė puošnią šventę, į kurią buvo pakviestas Damoklas, atsisėdęs į savo vietą. Tarp linksmybių Damoklas pasibaisėjo pamatęs, kad tiesiai virš jo kabo masyvus ir sunkus kardas.
Aštrus ašmenis ilsėjosi tik ant vieno plono arklio plauko, pasiruošusio kristi ant džentelmeno galvos.
Stebėdamas Damoklio reakciją, Dionizas kreipėsi į susirinkusius svečius ir sakė, kad šiuo metu Damoklas, pavydėdamas jam, jaučiasi ant savęs, kad jis, Sirakūzų valdovas, kas valandą patiria nuolatinio nerimo ir baimės jausmą. Todėl nėra prasmės pavydėti tirono pozicijos.
