Lankytis mirusių artimųjų ir pažįstamų kapuose yra religinė gyvų žmonių meilės pareiga mirusiajam. Žmonės, gyvenantys kapinėse, turi daugybę tradicijų. Kai kurie iš jų klaidingai įvardijami krikščionišku aiškinimu. Saldainių, sausainių ar kito maisto palikimas ant kapo nėra išimtis. Ši tradicija jau tvirtai įžengė į mūsų gyvenimą.
Stačiatikiai turi žinoti, kad ant mirusiųjų kapų negalima palikti maisto. Ši tradicija yra kilusi ir stipriausiai paplitusi pokario metais. Dievulingos valdžios laikais mūsų šalyje buvo keletas sąvokų pakeitimų. Taigi, jei anksčiau jie eidavo į kapines, norėdami atminti mirusįjį su malda, dabar minėjimai atliekami valgant ant mirusiųjų kaulų. Tai draudžiama. Ir po valgio jie deda maistą ant paties kapo, dalijasi juo su mirusiuoju.
Palikti bet kokį maistą visiškai nėra prasmės. Žmonės tiki, kad mes atiduodame tai mirusiesiems. Bet mirusysis jau perėjo į kitą būties formą ir jam nereikalingas materialus maistas. Tokiais mūsų veiksmais pasireiškia nežinojimas apie stačiatikių bažnyčios mokymus apie žmogų ir jo sielą. Taigi negalima daryti to, kas prieštarauja krikščionybės pagrindams.
Be to, norint išlaikyti švarą kapinėse, negalima palikti maisto. Žmogus gali paguldyti gėles, sutvarkyti kapą, bet neplauti jo maistu. Tai negražu. O patį maistą tada gali valgyti šunys, kurie tokiu atveju vaikščios ant mirusiųjų kapų. Ir kiekvienas iš mūsų to nenorėtume, nes poilsio vieta yra šventa.
