Laidotuvių apeigose tikintieji prašo Dievo atleisti mirusiojo nuodėmes. Kunigas skaito leistiną maldą, kurioje atleidžia mirusiojo nuodėmes. Gyvi žmonės pasitiki Dievo gailestingumu ir tiki, kad Viešpats priims savo vaiką. Tačiau savižudybės Bažnyčioje yra draudžiamos.
Laidotuvių apeigose stačiatikiai prašo Dievo suteikti dangų mirusiesiems. Kiekvienas Kristaus Bažnyčios narys turi būti neskanus. Tačiau kanoninėje Bažnyčios praktikoje laidojimo paslaugos savižudžiams yra draudžiamos, nepaisant to, ar asmuo buvo krikščionis, ar ne. Taip yra dėl to, kad jos pačios valia nusižudė už savo asmenybės nužudymą. Iš Raštų žinoma, kad žudikai nepaveldėjo dangaus karalystės. Be to, atvejis, kai žmogus galėjo atgailauti. Savižudis neturi galimybės atgailauti. Todėl jis įvykdo šį žiaurumą su nužudymo nuodėme ir eina į amžinybę.
Stačiatikių tikėjimas lemia, kad savižudybių laidotuvėse nėra prasmės tiek, kiek suprantama bendra būsimojo gyvenimo esmė. Pasiekimas rojuje yra ne tik tikslas ar atlygis žmogui. Dangaus karalystė yra žmogaus gyvenimo rezultatas. Mirtis yra žmogaus perėjimas iš vienos valstybės į kitą, o žmonių gyvenimo žemėje vektorius eina į amžinybę.
Pagrindinė savižudybės priežastis yra asmens įsitikinimas, kad jo gyvenimas tapo nepakeliamas ir virto pragaru. Jei žmogus mano, kad gyvena pragare ir miršta savo valia, tada pragaro idėja seka jį į kitą pasaulį. Pasirodo, Bažnyčia nepažeidžia žmogaus laisvės. Jei jis nusižudė, jei visas jo gyvenimas yra pragaras ir jo asmenybė kreipiasi ne į Dievą, o priešingai, pažeidžia dieviškąjį planą sau, tada Bažnyčia nebegali padėti. Vyras pats pasirinko.
Tačiau gali būti ir savižudybių laidotuvių priežasčių. Pavyzdžiui, kai yra medicininių įrodymų apie psichikos asmenybės sutrikimą, kai žmogus dėl panašios ligos susižeidė mirtį. Tokiu atveju laidojimo paslaugos gali būti atliekamos gavus vyskupo leidimą. Tačiau šie atvejai nėra tokie dažni.
