Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį žmogų, kuris nemoka skaityti ir rašyti. Rašymo žinios yra tokios svarbios, kad jie to pradeda mokyti dar darželyje. Bet rašymas žmogaus egzistavimo mastu atsirado palyginti neseniai - apie 3200 m. Pr. Kr.
Prieš rašymą atsirado kalbos pasirodymas. Žmonijos atsiradimo aušroje kalba buvo labai paprasta, leksiką sudarė patys reikalingiausi žodžiai. Vystantis visuomenei, kalba tapo sudėtingesnė, o žodžių skaičius augo. Žmonija kaupė žinias, o iškilo klausimas, kaip jas perduoti naujoms kartoms, nesant rašytinės kalbos, darėsi aštriau, tai buvo galima padaryti tik perduodant žodžiu iš mokytojo į studentą.
Žinių perdavimas žodžiu yra ribotas. Kartą atėjo laikas, kai buvo sukaupta tiek informacijos, kad jau buvo žodžiu neįmanoma jos perduoti. Žinias reikėjo kažkaip pataisyti - kad jas būtų galima suvokti nedalyvaujant asmeniui, kuris joms priklausė. Dėl to įvairiose pasaulio vietose pradėjo pasirodyti pirmosios rašymo versijos. Iš pradžių rašymas neatspindėjo kalbos skambesio, jis buvo visiškai simbolinis. Kiekvienas simbolis atspindėjo tam tikrą koncepciją. Iš esmės tokie simboliai yra ant akmenų, todėl šis rašymo būdas vadinamas piktografiniu.
Kitas rašymo plėtros etapas buvo logografinio rašymo atsiradimas, kuriame simboliai turėjo grafinę išvaizdą, perteikiančią jų prasmę. Būtent tai buvo šumerų rašymas. Tais laikais jie rašė ant akmens ir molio tablečių.
Nepaisant to, kad logografinis rašymas vaidino labai svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje, jis išliko labai netobulas, neleidžiantis pilnai patenkinti augančios civilizacijos poreikių. Jį pakeitė logografinis-skiemeninis rašymas, kuriame raidės prarado vizualizaciją, tapdamos cuneiforminių brūkšnių deriniais.
Antrojo ir pirmojo tūkstantmečių pr. Kr. Pradžioje atsirado artima garso įrašymo sistema. Skirtingai nuo ankstesnių rašymo sistemų, naujoji kainavo tik 20-30 ženklų. Šiuolaikinės rašymo sistemos atsekia jų finikiečių garso rašymo istoriją.
Garso rašymo atsiradimas, leidęs perteikti žodžių skambumą, davė stiprų impulsą žmogaus civilizacijos plėtrai. Nebuvo reikalo žodžiu perduoti žinių, garso rašymas leido perduoti žinias visapusiškai ir tiksliai, pirmiausia įrašydamas jas į molio tabletes, paskui - į pergamentą ir papirusą, vėliau - į visiems pažįstamą popierių. Jei tai ribojo žinių sklaidą, trūko tipografijos - kiekvienas tekstas turėjo būti kruopščiai perrašomas ranka. Tačiau atsiradus tipografijai ši kliūtis buvo pašalinta.
Slavų rašymo raida siejama su brolių Konstantino filosofo (vienuolyne - Kirilo) ir Metodijaus vardais. Būtent jie sukūrė pirmąją slavų abėcėlę, kuri padėjo pagrindą slavų, o vėliau ir rusų raštams.
