Kai žmogus tiki, jis pasitiki Viešpačiu. Tikėjimas yra tai, kas gelbsti, atveria mus gelbstinčiam Dievo veiksmui. Biblija sako: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“. Svarbiausia, kad žmogus turėtų tikėjimą, atgailą ir norą pakeisti savo gyvenimą.
Tikėjimas yra būtina savybė
Žmogus, bandantis gyventi pagal stačiatikių tikėjimą, negali iš karto pasikeisti. Jis nežudo, ne vagia, ne ištvirkimo, bet jis gali būti linkęs smerkti, irzlumas, nenaudojami pokalbiai ir pan. Ir visas tas nešvarumas nuolatos šliaužia, ir laikas nuo laiko reikia tai išpažinti. Iš to gali kilti neviltis ir išnykti Dievo karalystės viltis.
Tačiau Viešpats patikina, kad visada turime vilties. Kristus sakė: „Aš atėjau ne į teisųjį, bet kviesti nusidėjėlius atgailai“. Tikėjimas ir atgaila atskleidžia Dievo karalystę net „patyrusiems“ nusidėjėliams, kurie nuolat „krenta“, bet tuo pačiu atsikelia ir bando judėti toliau.
Tikinčiųjų ir ne tik krikščioniškojo tikėjimo gyvenime įvyksta stebuklai, kuriems skiriama nepelnytai daug laiko. Jų buvimas nereiškia Dievo buvimo. Tai gali būti ir protinga žmogaus apgaulė (pavyzdžiui, hipnozė), ir demonų triukai, bandantys atitraukti žmogų nuo tikrojo kelio. Tikras stebuklas yra dvasinis žmogaus virsmas, t. jo požiūris į Dievą. Ir į tai visų pirma verta atkreipti dėmesį.
Neviltis gali sugadinti
Jei žmogus nemato savyje pokyčių, nenusiminkite. Pakanka pažvelgti į kitus ir įkvėpti jų sėkmės. Turite būti kantrūs ir tęsti savo kelionę, pasitikėdami Dievo gailestingumu.
Viešpats yra visagalis ir myli savo tvarinius (žmones) tokia meile, kurios net negalime įsivaizduoti. Kai paklausime Visagalio, ko mums reikia, kyla abejonių, ar prašymas bus patenkintas, o kai kurie nusiminę ir net praradę tikėjimą. Tokiu atveju būtina atsiminti (ypač tuos, kurie yra dvasinio kelio pradžioje), kad Dievas duoda tik tai, kas naudinga sielai. Svarbu tai suprasti, susitaikyti ir gyventi toliau.
Jei mūsų atkaklumas ir pasididžiavimas imsis ir toliau maldins Dievą, jis galės įvykdyti prašymą, po kurio paaiškės, kodėl anksčiau į jį nebuvo atsakyta. Paprastai pasekmės yra apgailėtinos ir net tada įgyjamas būtinas nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu.
Mes negalime abejoti tuo, ko prašome, kai tai yra dvasiniai dalykai: meilė, nuolankumas, atgaila ir pan. Visa tai taupo mūsų sielai. Net ir kūno negalavimai yra skiriami ne tik tam, kad būtų įgytos reikiamos dvasinės savybės. Todėl pasauliečiams sunku suprasti, kodėl jie kenčia nuo vienokių ar kitokių „skausmų“, gydytojai negali jų išgydyti ir negauna pagalbos iš Dievo. Tas pats pasakytina apie vaikų neturėjimą. Tai neša daug mažiau blogio nei vaikai, kurių mes galbūt nežinome, kaip užauginti.
