Mokslo ir religijos santykis dažnai pateikiamas kaip nesuderinama konfrontacija. Nepaisant to, net menkas žvilgsnis į mokslo ir religijos istoriją ir modernumą leidžia daryti išvadą, kad tokia nuomonė yra labai toli nuo tiesos.
Kalbėdami apie mokslo ir religijos kovą, jie paprastai prisimena mokslininkus, nukentėjusius dėl inkvizicijos ar jos protestantų kolegos - Ženevos konsistorijos.
„Mokslo kankiniai“
Mokslininkai, tradiciškai laikomi mokslo kankiniais, taip pat buvo tikintys, tik jų idėjos apie Dievą skyrėsi nuo vyraujančių, ir būtent šia linkme praėjo jų konfliktas su bažnyčia. J. Bruno buvo pasmerktas ne dėl astronominių pažiūrų (jis niekaip negali būti vadinamas astronomu), bet už okultizmą. Būtent jo okultinės idėjos sukompromitavo N. Koperniko teoriją bažnyčios akyse, vėliau sukėlusios G. Galilei teismą. M. Servetas nebuvo pasmerktas už tai, kad atvėrė nedidelį kraujo apytakos ratą, bet už tai, kad paneigė Dievo trejybę.
Niekas neteigia, kad kerštas prieš žmones dėl jų religinių įsitikinimų yra geras, tačiau mes galime kalbėti apie religijos vidinį konfliktą, o ne apie mokslo ir religijos priešinimąsi.
Mokslas ir religija istorinėje raidoje
Religija negali būti laikoma mokslo priešu vien todėl, kad viduramžiais iki universitetų atsiradimo vienuolynai buvo vienintelis mokslo žinių objektas, o daugelis profesorių turėjo orumą universitetuose. Dvasininkai buvo labiausiai išsilavinusi klasė viduramžių visuomenėje.
Tokio požiūrio į mokslą tradicijas įtvirtino ankstyvieji krikščionių teologai. Aleksandrijos Klemensas, Origenas, teologas Gregoris, būdamas įvairiapusis, pakvietė ištirti senovės pagonių mokslininkų palikimą, surasdamas jame ką nors naudingo krikščioniškajam tikėjimui sustiprinti.
Mokslininkai šiais laikais domisi religija. B. Pascalis ir N. Newtonas įrodė save ne tik moksle, bet ir kaip religiniai mąstytojai. Tarp mokslininkų buvo ateistų, tačiau apskritai tikinčiųjų ir ateistų skaičiaus santykis tarp mokslininkų nesiskiria nuo santykio tarp kitų žmonių. Apie mokslo ir religijos priešinimąsi galima kalbėti tik XIX a. su griežtu materializmu ir iš dalies į XX amžių, kai kai kuriose valstijose valdžia (SSRS, Kambodža, Albanija) priėmė karingą ateizmą, o mokslas buvo pavaldus vyraujančiai ideologijai.
