Daugelis žmonių save laiko krikščionimis, tačiau tuo pačiu metu jiems nebuvo suteiktas šventojo krikšto sakramentas. Šį tikėjimą populiariąja sąmone lemia „tikėjimas širdimi“, kuriam visiškai nereikia bažnytinio „ritualizmo“. Toks mąstymas neatitinka stačiatikių žmogaus pasaulėžiūros, nes tikėti Dievu reiškia pasitikėti Juo. Todėl pasitikėjimas ir tikėjimas turi pasireikšti vykdant Dievo įsakymus.
Naujojo Testamento Raštas aiškiai parodo šventojo krikšto poreikį. Mato Evangelija baigiasi Viešpaties žodžiais, kad apaštalai moko visas tautas, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus bei Šventosios Dvasios vardu. Kitose Evangelijos vietose Kristus kalba apie poreikį gimti iš vandens ir dvasios, tai yra Naujojo Testamento krikšto požymis. Pasirodo, šventojo krikšto sakramentą įsteigė ne žmogus, o pats Viešpats Jėzus Kristus.
Jei žmogus yra tikintysis, tada jis turėtų tai parodyti atlikdamas konkrečius darbus, save laikyti krikščioniu ne tik „savo širdyje“, bet ir visuomenėje.
Šventojo krikšto sakramentas yra dvasinis žmogaus gimimas. Viešpats kalbėjo apie šį amžinojo gyvenimo atgimimą interviu su Nikodemu pagal Jono evangeliją. Krikšto metu žmogus įvaikinamas Dievo, tampa tiesioginiu krikščionių bažnyčios nariu. Tai būtina sąlyga norint pasiekti amžinąjį gyvenimą (rojų) su sąlyga, kad po krikšto žmogus sieks Dievo. Viešpats gelbsti ne tik kiekvieną asmenį, bet ir visą jo Bažnyčią. Todėl priklausomai nuo to, kokį ryšį žmogus turi su stačiatikių bažnyčia, ir įvyksta išganymo momentas.
Pagal stačiatikių tikėjimą krikšto sakramentu, visos nuodėmės atleidžiamos suaugusiajam. Gyvenimas prasideda švariu šiferiu. Naujai pakrikštytajam suteikiama galimybė atsisakyti buvusio nuodėmingo gyvenimo ir pradėti jo būties atnaujinimą. Krikštodami kūdikius, kurie nėra nuodėmingi, atsekiama pirminės nuodėmės, kurią absoliučiai visi žmonės atėjo į šį pasaulį, nuplaukimas.
Asmuo, kuris padaro naujai pakrikštytą šventąjį, dieviškosios malonės nusileidžia šventojo krikšto sakramentui. Šventenybės troškimas yra pagrindinis žemiško gyvenimo tikslas ir prasmė stačiatikiams. Žinoma, gyvenimo eigoje žmogus netenka krikšto gautų malonių. Tačiau Viešpats nepalieka Jį tikinčiųjų. Tapęs Kristaus Bažnyčios nariu (pakrikštytas), žmogus jau gali pereiti prie kitų gelbstinčių bažnytinių sakramentų, pavyzdžiui, išpažinties ir komunijos.
Be to, krikšto sakramente žmogui suteikiamas šventas dangaus globėjas ir angelas sargas.
Pasirodo, kad krikšto sakramentas mato paties Dievo sandoros įvykdymą. Tikrai tikintis stačiatikis turi priimti šį sakramentą prieš įeidamas į Kristaus bažnyčią. Krikštas priimamas ne dėl žemiškų materialinių turtų, bet dėl būsimo amžinojo gyvenimo. Krikšto sakramente žmogus derinamas su Kristumi, atstumiamas velnio ir pasireiškia savo valia į gera, atsisakius blogio.
Šventasis krikštas yra pirmasis esminis žmogaus žingsnis į Jo Gelbėtoją Jėzų Kristų. Visą likusį gyvenimą tikintis žmogus turėtų stengtis vis labiau tobulėti ir, jei reikia, apvalyti savo sielą nuo nuodėmių, per tai kreipdamasis į savo Kūrėją ir Gelbėtoją.
