Prancūzų kalbos žodis „dekadence“ kilęs iš lotynų dekadentijos (kritimas). Jis naudojamas nurodyti kultūros nuosmukį, regresą. Montesquieu šį terminą sukūrė tyrinėdamas Romos imperijos saulėlydį.
Kultūrinis dekadence istorijoje kartojasi tam tikru dažnumu: II – IV a. Romos imperijos nuosmukis, XVII amžiaus manierizmas, kuris užbaigė Renesansą, dekadence XIX – XX amžių sandūroje, praėjusio amžiaus pabaigos postmodernizmas.
Manierizmas atsirado Italijoje XVI amžiaus pradžioje kaip renesanso humanistinės pasaulėžiūros krizė. Tapyboje ši tendencija pasižymi klasikinio aukštojo renesanso stiliaus atmetimu. Manieristai manė, kad meninio įvaizdžio pagrindas yra „vidinis piešinys“, kurį sukuria menininko vaizduotė. Išorinė „vidinės idėjos“ išraiška buvo pailgi siluetai, rafinuotas kompozicijos raštas ir neracionalios spalvos. Manierizmo atstovais galima laikyti italus Pontormo, Rosso, Beccafumi; Ispanas El Greco; Prancūzijos Fontainebleau mokyklos menininkai; imperatoriaus Rudolfo II teismo menininkai literatūroje manierizmui būdingas skiemens ir stiliaus pretenzijų rafinuotumas, plačiai vartojamos alegorijos ir aukštųjų bei žemųjų gyvenimo pusių priešprieša. Manoma, kad Donnas, Šekspyras, Cervantesas, Montaigne patyrė manierizmo įtaką. 1886 m. Prancūzų simbolistai pradėjo leisti savo žurnalą „Decadence“, po to poetai ir rašytojai, simbolių ir estetikos judėjimo šalininkai, buvo pradėti vadinti dekadentais. Dešimtmečiai paskelbė, kad kūrinyje atmetamos pilietinės ir politinės temos. Jų manymu, meno objektas gali būti tik vidinis menininko pasaulis. Rusijoje vyresniosios kartos simbolistai laikė save paskutiniaisiais aukštosios kultūros dainininkais nuo jos nykimo laikų, skirtų išsaugoti mirštančios civilizacijos estetines vertybes. Praėjusio amžiaus 90-ųjų pradžioje nauji simbolistai, vadovaujami Viačeslavo Ivanovo, kaip alternatyvą dekadencijai iškėlė „teurgijos“ idėją - religinį meną, kurio tikslas - pakeisti tikrovę. Dekadencijos atstovai yra O. Wilde, Baudelaire, Meterlink, Nietzsche. Rusijoje žymiausi dekadentų poetai yra F. Sollogub, Z. Gippius, ankstyvasis Bryusovas, K. Balmont, Merezhkovsky.
