Stačiatikių krikščionių tikėjimas remiasi pagrindiniais doktrinos formulavimais, kuriuos priima visa Bažnyčia. Pagrindinė doktrinos tiesos esmė šiais laikais vadinama dogma ir turi bendrą reikšmę bažnyčiai bei tiesioginį ryšį su žmogaus gyvenimu ir tikėjimu.
Šiuolaikiniai dogmatinės teologijos vadovėliai nurodo, kad žodis „dogma“ turi graikiškas šaknis ir verčiamas kaip „skaičiuoti“, „tarkime“, „pagalvok“. Be to, lotyniško veiksmažodžio „dedogme“ tobulumas turi reikšmę rusų kalboje „nustatyta“, „išdėstyta“, „įdiegta“, „išspręsta“.
Sąvoka dogma turi ikikrikščionišką istoriją. Jį naudojo senovės laikotarpio filosofai. Taigi, Platonas savo darbuose šį terminą pavadino žmogaus sąvokomis ir idėjomis apie gražų ir teisingą. Senekos darbuose dogma nurodo pagrindinius moralės standartus. Be to, filosofinės tiesos, kurioms nereikėjo įrodymų, taip pat vyriausybės nutarimai ir potvarkiai buvo vadinami dogmomis.
Naujojo Testamento šventraštyje žodis „dogma“ vartojamas dviem reikšmėmis:
- Luko evangelija pasakoja apie Augusto valdovo dekretą dėl surašymo. Cezario potvarkis vadinamas dogma. Šventųjų apaštalų darbų knygoje Jeruzalės tarybos apaštaliniai dekretai vadinami „ta dogmata“.
- Apaštalas Paulius vartoja šį terminą visai krikščioniškai doktrinai nurodyti.
Taigi II – IV amžiaus krikščionių bažnyčiai dogma buvo vadinama visa krikščioniška dogma, apimanti ne tik pagrindinius tikėjimo principus, bet ir moralinius principus. Ekumeninių tarybų era, prasidėjusi IV amžiuje, turėjo įtakos tam, kad tik doktrinos tiesos tapo žinomos kaip dogmos. Taip buvo dėl to, kad buvo suformuotos aiškios teologinės doktrinos formuluotės, kurias Bažnyčia priėmė nuo pat įkūrimo. Verta suprasti, kad pati įsitikinimo esmė vadinama dogma, o žodinė formuluotė („apvalkalas“) yra dogmatinė formuluotė.
Po Septintosios ekumeninės tarybos dogmos buvo pradėtos vadinti dogmų tiesomis, kurios buvo patvirtintos krikščionių bažnyčios vyskupų ir dvasininkų ekumeninėse tarybose. Iš esmės dogmos yra riba, riba, per kurią žmogaus protas negali peržengti mąstymo apie Dievą ribų. Dogmos apsaugo žmogaus tikėjimą nuo klaidingų eretikinių įsitikinimų. Taigi, pavyzdžiui, dviejų prigimčių Kristus dogma liudija stačiatikių tikėjimą, kad Kristus yra tikrasis Dievas (visa šio žodžio prasme) ir žmogus (buvo įkūnytas antrasis Šventosios Trejybės Asmuo).
Krikščionių stačiatikių dogmos turi tam tikrų savybių, išreikštų doktrina, apreiškimu, bažnytiniu ir įstatyminiu (privalomuoju) aspektu. Taigi dogma yra doktrinos tiesa, kurią priima visa stačiatikių bažnyčia.
Žmogaus sąmonei kartais sunku suvokti dogmas ir pagrindines doktrinos tiesas. Pavyzdžiui, žmonėms neįmanoma protu suvokti dieviškumo vienybės ir Trejybės sąvokų. Todėl kai kurių teologų dogmos žmogaus protui yra vadinamos kryžiumi.
Stačiatikiai turi suprasti, kad dogmos turi praktinį tikslą ir prisideda ne tik prie teisingo mąstymo apie Dievą, bet ir prie vienybės su Juo bei Kūrėjo siekimo. Taigi bažnyčios istorikas A. V. Kartaševas savo veikale „Ekumeninių tarybų amžius“ rašo:
Kitas puikus teologas V. N. Lossky tiesiogiai kalba apie dogmų paskirtį ir svarbą:
