Žodis „preliudas“ kilęs iš lotynų kalbos praeludo. Tai reiškia „aš įeinu“. Preliudija yra senas muzikos žanras, kurį galima lengvai modifikuoti, kad atitiktų šių laikų reikalavimus.
Preliudijos kilmė
Preliudija atsirado XV amžiaus viduryje. Iš pradžių tai buvo mažas muzikinis (dažniausiai instrumentinis) įvadas į didesnę kompoziciją. Patyrę muzikantai dažnai vietoj iš anksto paruoštų preliudų mieliau improvizuodavo.
Tokia įžanga atlikėjui leido įrodyti save, parodyti savo išradingumą ir muzikalumą. Keli šimtai metų preliudija nuo tokio pasirenkamojo improvizacinio fragmento be aiškios pradžios ir pabaigos virto mažu muzikos kūriniu, kuris jau užkirto kelią improvizacijai ir ekspromtui. Tokios preliudijos XVIII amžiuje Prancūzijoje atidarė apartamentus ir operas.
Johannas Sebastianas Bachas buvo pirmasis kompozitorius, kuris įvedė į preliudijos žanrą tam tikrą muzikinę nepriklausomybę, atsiribojimą nuo pagrindinių žanrų. Jis sukūrė visą eilę mažų muzikos kūrinių, kuriuose preliudos ir fugos buvo sujungtos į stabilias poras. Fugatoje buvo išdėstyta muzikinė tema, atitinkanti kanonus, o preliudoje ta pati tema buvo pateikta laisviau. Fuga yra sunki muzikinė forma, kurioje muzikinė tema vystosi pasitelkiant polifoniją ar polifoniją. Siaurąja labiau pažįstama prasme galima sakyti, kad dainavimo kanonas yra fuga, nes ta pati tema joje kartojama su variacijomis, aidint skirtinguose muzikos kūrinio fragmentuose ir pan.
Bacho „gerai nusiteikęs gvazdikas“ tapo tikra priešlaikinio žaidimo enciklopedija. Šiame darbe pateikiamos visos šios muzikinės pjesės rūšys - iškilmingos, liūdnos, greitos, lėtos, trūkčiojančios ir sulietos. Iš tikrųjų dauguma vėlesnių laikų kompozitorių savo tyrimuose rėmėsi Bacho kūryba.
