Kolegiškumas yra labai plati sąvoka. Tai apima visus atskiros visuomenės gyvenimo aspektus, visus joje esančius moralinius, moralinius ir etinius standartus. Dažnai prieštarauja individualizmui, egoizmui.
Daugelis žmonių šią sąvoką interpretuoja nevienareikšmiškai, ne visai teisingai. Remiantis filosofiniu žodynu, kolegialumas yra visų Bažnyčios narių vienybė kartu surasti kelią į išganymą. Ši vienybė yra pagrįsta Kristaus meile ir jo dieviškuoju teisumu, kuris tapo prieinamas kiekvienam Bažnyčios nariui. Termino sukūrimo autorystė priskiriama rusų filosofui A.S. Chomyakovas. Didelis enciklopedinis žodynas kolegialumą interpretuoja kaip vieną iš krikščionių bažnyčios ženklų, užfiksuojančią jos savęs suvokimą kaip universalų ir universalų.
Kolegiškumo rėmuose žmogus negalvoja apie asmeninę laimę už bendruomenės ribų, jis gali save realizuoti tik tuo atveju, jei yra atsidavęs bendram labui. Kaip ir slavofilai XIX amžiuje, šiuolaikiniai rusų filosofai mokslininkai prieštarauja slavų kolegiškumui Vakarų demokratijoje. Jei demokratinėje visuomenėje gyvenimo prasmė tampa daugumos galios pripažinimu mažumos sąskaita, tai kolegialiame prasme tai tampa vienas kito moralinių vertybių pripažinimu, visų tarybos narių priėmimu tokiais, kokie jie yra, tobulinantis save aukštesniam tikslui. O aukščiausias taikintojo tikslas yra socialiai teisingos humanistinės visuomenės sukūrimas. Skirtumas tarp taikinančios ir demokratinės visuomenės yra psichinėje asmenų, kurie yra asmeniškai laisvi, bendruomenėje. Tai visai neatsisako valstybingumo instituto.
Jie prieštarauja katalikybei ir katalikybei, būtent jos autoritarizmui; ji neturi nieko bendra su protestantiškuoju individualizmu, iš kurio išaugo šiuolaikinė demokratija.
Apibendrinant, sakykime, kad kolegiškumas yra vidinis užbaigtumas, holistinis žmonių, kuriuos vienija meilė toms pačioms vertybėms, vienybės ir laisvės derinys. Tai yra išimtinai slavų, stačiatikių supratimas apie pasaulį.
