Sąvoka „ socializacija “ dažniausiai vartojama psichologijoje ir pedagogikoje ir reiškia procesą, kai asmuo pasisavina visuomenės elgesio taisykles, normas ir principus. Šią sąvoką galima palyginti su rusišku žodžiu „švietimas“. Tačiau tarp jų yra skirtumų, kurie susideda iš veiksmų ketinimo: jei socializacija apima spontanišką vystymąsi, tada ugdymas yra sąmoningas, siekiant įteigti asmeniui tam tikras veiksmo savybes ir savybes.
Naudojimo instrukcija
1
Mokslinis socializacijos apibrėžimas sako: tai žmogaus vystymosi ir formavimosi procesas visuomenėje, kuriame jis pasisavina šioje socialinėje grupėje priimtas normas, požiūrį, vertybes ir elgesio modelius. Kaip savaiminis reiškinys, jis vyksta bendravimo ir bendros veiklos metu tam tikroje aplinkoje.
2
Žmogaus socializacija prasideda beveik nuo gimimo, o socialinių normų įsisavinimo procesas baigiasi apie pilietinės brandos pasiekimą. Nors toli gražu ne visada savo teisių ir pareigų žinojimas ir pripažinimas reiškia visišką socializacijos pabaigą, kai kuriais aspektais tai tęsiasi visą gyvenimą. Taip yra dėl to, kad gali pasikeisti visuomenės normos, taip pat dėl to, kad žmogus gali patekti į naujas socialines sferas ir imtis naujų viešų vaidmenų.
3
Šeima kloja socializacijos pagrindus, nuo to prasideda šis procesas. Deja, ilgą laiką šios institucijos vaidmuo formuojant žmogaus elgesį visuomenėje buvo menkas ir į tai dažnai nebuvo atsižvelgiama. Tiesą sakant, būtent šeima turi didžiausią reikšmę kuriant asmenybės Tėvynės idėją, visuomenę ir gyvenimo principus. Be to, mokykloje tęsiasi normų ir taisyklių priėmimas, lygiagrečiai įtraukiamos ir kitos socializacijos priemonės, įskaitant žiniasklaidą, darbo ir socialinę bei politinę veiklą.
4
Socializuotas asmuo turėtų ne tik turėti žinių apie elgesio taisykles visuomenėje, bet ir paversti juos įsitikinimais, kurie išreiškiami praktiniais veiksmais. Todėl šis procesas duoda skirtingus rezultatus net broliams ir seserims, kurie užaugo toje pačioje šeimoje ir mokėsi toje pačioje mokykloje: tos pačios žinios, veikiamos charakterio, protinių galimybių ir kitų veiksnių, lemia įvairių įsitikinimų, kurie savo ruožtu lemia elgesį, formavimąsi.
5
Socializacija, be individo integracijos į visuomenę, atlieka dar vieną svarbią užduotį: ji išsaugo visuomenę, leisdama perduoti kartų kultūrą per nusistovėjusius įsitikinimus. Šis procesas apima patirties tęstinumą, perdavimą ir išsaugojimą. Taigi naujos kartos gali išspręsti kylančias visuomenės ekonomines, politines, socialines ir dvasines problemas.
