Kalbant apie operos autorių, jie dažniausiai vadinami kompozitoriumi. Bet bet kuri opera vis tiek turi autorių, kuris parašė savo literatūrinį tekstą. Kartais nutinka taip, kad kompozitorius pats rašo tekstą, kaip tai padarė A. Borodinas dėl savo operos „Princas Igoris“, tačiau dažniau kompozitoriai tokį darbą patikėjo poetams.
Opera kartais vadinama elitine meno forma, t. prieinama tik siauram parankinių ratui. Tai, be abejo, yra perdėtas dalykas, tačiau daugeliui žmonių šis žanras atrodo per sudėtingas jų supratimui. Tokie klausytojai ypač skundžiasi, kad jie negali ištarti žodžių, kurie dainuojami operoje.
Tam tikra prasme dėl to kalti šiuolaikiniai operos dainininkai, kurie visiškai nustojo atkreipti dėmesį į dikciją, priešingai nei „senosios mokyklos“ dainininkai. Tačiau jei žmogus nėra įpratęs suvokti klasikinio dainavimo būdo, jis gali susidurti su geru dainininkų nusiteikimu. Reikalavimą apsunkina tai, kad iš Rusijos atkeliavo iš Vakarų atkeliavusi tradicija - užsienio kompozitorių operos atliekamos ne vertimu rusiškai, o originalo kalba. Suprasti operą gali padėti iš anksto susipažinus su libretu.
Kas yra operos libretas
Žodis „libretas“ iš italų kalbos išverstas kaip „maža knyga“. Tai ir yra operos literatūrinio pavadinimo pavadinimas. Kartais kompozitoriai kaip libretą naudoja savarankiškus literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, S. Dargomyzhsky'as parašė operą pagal visą A. Puškino „Akmens svečio“ tragedijos tekstą. A.A.Rimsky-Korsakovas tą patį padarė su kita A.S.Puškino tragedija - „Mocartas ir Salieri“. Tokiais atvejais belieka tik surasti literatūrinį operos šaltinį ir jį perskaityti.
Tačiau vis dėlto tokie atvejai kompozitoriaus praktikoje yra gana reti. Paprastai literatūrinis operos šaltinis yra apdorojamas rašant libretą. Kartais net siužetas virsta savo priešingybe, kaip nutiko su A.Puškino istorija „Pikių karalienė“, kai buvo kuriama to paties pavadinimo P.Čaikovskio opera. Šiuo atveju beprasmiška susipažinti su operos turiniu pagal literatūros šaltinį.
