Išpažintis yra vienas iš septynių bažnytinių sakramentų, kuriuos krikščionis gali pradėti, kad gautų maloningą pagalbą, dvasinį apsivalymą ir tikėjimo augimą. Kitu atveju šis sakramentas vadinamas atgaila ir reiškia atgailą prieš asmenines nuodėmes Dievo akivaizdoje.
Kiekvienas stačiatikis supranta, kad sielos reikalingas išpažinties sakramentas. Tačiau ne visi dėl įvairių priežasčių gali sau leisti tai daryti. Kartais žmogus tiesiog nežino, ką pasakyti kunigui, kai jis ateina išpažinties. Ir tokie atvejai yra labai dažni.
Visų pirma, norintis asmuo turėtų būti protiškai pasiruošęs šiai paslapčiai. Visiškam nepažįstamam žmogui labai sunku įleisti visą kapą. Tačiau reikia nepamiršti, kad krikščionis išpažįsta Dievą, todėl turi prašyti atleidimo už nuodėmes iš Dievo, o ne iš kunigo. Ganytojas yra tik liudytojas, kuris yra transporto priemonė tarp Viešpaties ir atgailos.
Kai žmogus pasiryžęs prisipažinti, jis turi aiškiai suvokti, kad nieko negali slėpti. Kunigui nesvarbu, bet Dievas viską žino. Krikščionis turi žinoti, kad neįmanoma apgauti Dievo.
Kitas žingsnis - pripažinti savo nuodėmes. Daug ko negali pastebėti, daug ko nežinoti. Tada gelbsti žmogaus sąžinė. Ji gali rasti atsakymus į daugelį savo klausimų. Norėdami tai padaryti, pakanka objektyviai, be gėdos, pažvelgti į savo sielos gelmes.
Kitas pasiruošimo etapas gali būti šventykloje įsigytos ar iš draugų paimtos literatūros skaitymas. Yra specialių knygų apie tai, kas yra nuodėmės. Šios publikacijos yra nedidelės. Iš jų galima suprasti krikščionį, kuris susijęs būtent su juo. Patogumui nuodėmes galite užrašyti ant popieriaus, o paskui perskaitykite.
Paskutinis ir pagrindinis pasiruošimo išpažinčiai komponentas yra tvirtas valios sprendimas pabandyti gyventi geriau, stengtis nekartoti jau padaryto blogio. Jei kartojasi nuodėmės (ir tai atsitinka su visais žmonėmis), išpažinties sakramentas gali būti pradėtas vėl ir vėl. Taip krikščionis pamažu apvalo savo sielą ir stengiasi gyventi pagal krikščioniškojo tikėjimo normas.
