Viduramžių riterių gyvenimas ir laimėjimai apipinti legendomis. Novelėse ir istoriniuose filmuose šarvuoti kariai savo širdies ponia vardu atlieka daugybę darbų arba dalyvauja kruvinose kovose iš savo šeimininko pusės. O koks buvo tradicinis viduramžių riterio gyvenimas?
Naudojimo instrukcija
1
Bet kuris riteris norėjo gyventi savo pilyje. Ne visi galėjo sau leisti tokį pastatą, nes pilies statybai reikėjo didelių lėšų ir galimybių. Paprastai pilys priklausė riteriams, kurie buvo kilmingos kilmės arba tapo turtingi tarnaudami savo šeimininkui. Mažiau turtingi viduramžių kariai gyveno kukliuose dvaruose tikėdamiesi tapti turtingi.
2
Tradiciškai pilys buvo statomos patogiausiose vietose, kurių privažiavimai buvo apsaugoti nuo staigių priešų išpuolių natūraliais barjerais ir galingomis sienomis. Norėdami patekti į kambarį, turėjote pereiti pro vartus ir užlipti stačiais akmeniniais laiptais. Laiptai, vedantys į pilį, buvo išdėstyti gana gudriai.
3
Dažniausiai laiptai spynose buvo spiraliniai ir pasukti aukštyn iš kairės į dešinę. Faktas yra tas, kad pilys buvo pastatytos atsižvelgiant į galimą priešo puolimą. Lipdamas tokiomis kopėčiomis ir laikydamas kardą dešinėje rankoje, priešas buvo nepatogioje padėtyje pulti. Dažnai akmens laipteliai buvo keičiami su mediniais, juos pašalinus, laiptuose buvo galima padaryti nenugalimas tuštumas.
4
Pagrindinis riterių pilies kambarys buvo prieškambaris. Jame vyko šventės ir vaidino kviestiniai aktoriai. Salėje karaliavo prieblanda, nes mažus langus saugojo metaliniai strypai. Langų angos buvo padengtos drožlėmis iš jaučio burbulo. Stiklas viduramžiais buvo per brangus; jie galėjo pasigirti tik turtingiausių valdovų, kunigaikščių ir karalių rūmais.
5
Riterio pilies kambariai buvo apšviesti deguto deglais. Jie buvo įklijuoti į specialias stelažus ar žiedus, esančius sienose. Papildomą apšvietimą suteikė židinys, kuriame švytėjo dideli rąstai ir visos medžio dalys. Pilies patalpose beveik visada buvo nuolatinis deginimo, suodžių ir dūmų kvapas.
6
Taikos metu riterių pilies gyventojų gyvenimas buvo gana monotoniškas, nuobodus ir nuošalus. Pilies savininkas užsiėmė medžiokle, užsiiminėjo kovos menais, stebėjo, kaip tarnai tvarko buitį, o geriausiu atveju priėmė atvykstančius keliautojus: pasipūtusius vienuolius, minstrelius, pirkliai. Tik didelių švenčių, riterių turnyrų ar vestuvių renginių dienomis pilis buvo užpildyta daugybe svečių, susirinkusių iš viso rajono. Tokie įvykiai visada buvo laukiami nekantriai ir riteriams teikė ne mažiau malonumo nei dalyvavimas karuose.
