Kai kurie kritikuoja ironiškojo detektyvo žanrą, manydami, kad tai pigi literatūra, parašyta specialiai mišioms. Kiti žavisi ir gina šiuos darbus. Tačiau ne visi žino, kad šis žanras turi gana gilią istoriją ir jo neriboja Dontsovos, Polyakovos ir kitų garsių autorių rėmai.
Ironinio detektyvo pasirodymas pasaulyje
Edgaras Allanas Poe laikomas detektyvo žanro protėviu, tačiau jam žinomi net bandymai „pasipuošti“ knygos siužetu. Šio žanro atsiradimas sukėlė pasipiktinimo audrą, kuri iki šiol neišnyko. Net tada, kai žanras pradėjo vystytis ir skirstyti į kryptis.
Pirmieji Edgaro Poe detektyvo romanai buvo „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ (1841 m.), Marijos Rogerio paslaptis (1842 m.), Pavogtas laiškas (1844 m.) Ir kiti.
Postmodernizmo epochoje detektyvo žanras patiria nuosmukį ir vėlesnius pokyčius, tai yra ironiškojo detektyvo pasirodymo priežastis. Patys tekstai yra savotiška klasikinių detektyvo istorijų parodija, aprašytos situacijos kupinos personažo humoro ir savimonės.
Šio žanro įkūrėjais gali būti laikomas Gastonas Lerouxas (romanas „Užburta kėdė“, parašytas 1909 m.), Georgette'as Heyeris su romanu „Lemtingas žiedas“ (1936 m.). Vengrų rašytojas Paulas Howardas (tikrasis vardas - Jene Reito) per savo trumpą gyvenimą (1905–1943) sukūrė keletą darbų ir tapo garsiausiu ironiškų detektyvų autoriu.
Apie penkiolika jo romanų yra žinoma Rusijoje, tarp jų „Deimantinio kranto paslaptis“, trys muškietininkai Afrikoje, „Indian Bear‘s Summer“, „Auksinis automobilis“, Fredo Fredo nuotykiai ir kt.
