„Gargantua ir Pantagruel“ yra penkių tomų prancūzų rašytojo Francois Rabelais romanas, kuriame pasakojama 2 juokingų ir malonių milžinų, pilvakojo, tėvo ir sūnaus, gyvenimo istorija. Kūrinys užpildytas satyra, nukreipta į šiuolaikinius visuomenės, bažnyčios ir valstybės ydus.
Eretinė satyra
Pagrindinis aštrios Rabelais satyros objektas šiame kūrinyje yra bažnyčia, vienuolystė ir dvasininkai. „Gargantua“ ir „Pantagruel“ kūrėjai jaunystėje buvo vienuoliai, tačiau jam nepatiko gyvenimas vienuolyno kameroje, o savo mentoriaus Geoffrey d'Etissac pagalbos dėka jam pavyko palikti vienuolyną be jokių pasekmių.
Būdingas romano bruožas yra gausybė nepaprastai detalių ir kartu komiškų patiekalų, knygų, mokslų, įstatymų, pinigų, gyvūnų, juokingų karių vardų ir panašiai.
Savo romane Rabelais išjuokė daugelio žmonių būdingus valstybės ir bažnyčios ydas ir šiuolaikinę satyriką. Labiausiai liejasi įvairūs bažnyčios teiginiai, tinginystė ir vienuolių nežinojimas. Autorius aiškiai ir ryškiai parodo reformacijos metu visuomenės pasmerktų dvasininkų nuodėmes ir ydas - perdėtą godumą, teisingą veidmainystę, apimančią bažnyčių ministrų destrukciją ir aukštesniųjų dvasininkų politines ambicijas.
Buvo išjuoktos ir kai kurios Biblijos ištraukos. Pavyzdžiui, Epistemono Panurgo prisikėlimo akimirka parodijuoja visiems gerai žinomą Biblijos legendą apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą Lozorių, o pasakojimas apie milžinišką Khurtali išjuokia pasaką apie Nojaus skrynią. Aklas tikėjimas dieviškuoju stebuklu ir dvasinis fanatizmas atsispindi Gargantua gimimo epizode nuo motinos ausies, visiems, kurie netiki vaiko galimybe iš ausies, visagalio Viešpaties Dievo valia, Rabelaisas vadina eretikais. Dėl šių ir kitų šventvagiškų epizodų Sorbonos teologijos fakultetas visus 5 Gargantua ir Pantagruel tomus pripažino eretiškais.
