Kai kurių politologų teigimu, Rusijos Federacija turi visus būdingus didelės korporacijos bruožus. Aiškus šios tezės patvirtinimas gali būti vykdoma personalo politika. Nė vienam iš šviesių gyventojų atstovų nerimą kelia dabartinis skyrimo į aukštus vyriausybės postus mechanizmas. Sėkmingas verslininkas be jokių išlygų gali užimti ministro ar gubernatoriaus kėdę. Klasikinis pavyzdys yra buvęs Tulos regiono gubernatorius Vladimiras Sergejevičius Gruzdevas.
Pradinės sąlygos
Klasių visuomenėje žmogaus profesinę veiklą nustato jo tėvai. Tai senovės taisyklė, iš dalies prieštaraujanti demokratiniams principams. Siekiant išvengti ūmaus interesų konflikto, atitinkamuose teisės aktuose numatyti tinkami apsaugos mechanizmai. Vladimiro Gruzdevo biografija iki tam tikro etapo kūrėsi kaip standartas. Vaikas gimė 1967 m. Vasario 6 d. Kariškio šeimoje. Tėvai gyveno viename iš miestelių netoli Maskvos.
Berniukas gerbė tėvą ir savo akimis matė, kaip gyvena sovietų armijos karininkai. Vladimiras gerai mokėsi mokykloje ir po aštuntos klasės įstojo į Maskvos Suvorovo mokyklą. Tada jis mokėsi Gynybos ministerijos kariniame institute ir įgijo vertėjo specializuotą išsilavinimą. Būdamas studentu, Gruzdevas lydėjo sovietų patarėjų būrį Afrikos žemyne, kur vyko karo veiksmai. Pagal komandiruotės rezultatus Vladimirui Gruzdevui buvo įteiktas medalis „Už karinius nuopelnus“.
Karinė karjera iš pradžių vystėsi gerai, tačiau žlugus Sovietų Sąjungai situacija kardinaliai pasikeitė. Ginkluotųjų pajėgų gretas mažėjo neturėdamas jokio plano. Pareigūnams, ypač atokiuose garnizonuose, teko iškęsti rimtus sunkumus ir bėdas. Tokiomis aplinkybėmis leitenantas Gruzdevas nusprendė palikti armiją ir ieškoti darbo civiliame gyvenime. Kaip paaiškėjo, niekam šalyje nerūpėjo bedarbių karių likimai. Norint „neištiesti kojų“ reikėjo užsiimti verslu.
