Krikšto metu kunigas ant kryžiaus uždeda sakramentą gavusiam asmeniui. Šiandien tai žymi žmogaus atsivertimą į krikščionių stačiatikių tikėjimą. Ar dabar reikia nuolat dėvėti, ar yra koks nors specialus užsakymas?
Kryžius yra priklausymo stačiatikių bažnyčiai simbolis
Pirmą kartą teologas Jonas Chrysostomas (347–407) mini žmones, nešiojamus Šventojo Kryžiaus simbolius ant savo krūtų, trečiojoje savo darbo „Prieš anomiečius“ dalyje. Bet jis kalbėjo apie užkodavimus-medalionus. Iš pradžių tai buvo mediniai keturių pusių stalčiai su relikvijomis. Ankstyvoje stadijoje viduje galėjo būti relikvijų dalelės, drožlės iš Golgotos medžio, šventųjų knygų sąrašų dalys ir kitos šventovės. Šifro išorėje (išvertus iš graikų kalbos - „krūtinė“) pavaizduota Jėzaus Kristaus vardo monograma. Plačiai paplitę tiesūs krūtininiai kryžiai atsiranda IX – XI a.
Rusijoje krūtinės kryžiaus nešiojimo tradicijos pradžia siekia XVII a. Tuomet ji tapo privaloma krikšto procedūros dalimi. Suaugę žmonės dėvėjo tai per drabužius, kad būtų rodomi kaip aiškus ir nedviprasmiškas krikščionių krikšto rodiklis. Krūtinė - didelis stačiakampis kryžius, kurį pagal įsakymą dėvėjo Rusijos stačiatikių kunigai - pasirodė dar vėliau, XVIII amžiuje.
Nešti kryžių yra garbė ir atsakomybė
Nešioti kryželį ant krūtinės iš tikrųjų tikinčiam stačiatikiui yra garbė ir didžiulė atsakomybė. Žmonių šventvagiškas ar aplaidus požiūris į kryžių visuomet buvo cenzūruojamas ir suvokiamas kaip apostazės aktas ir tikinčiųjų orumo įžeidimas.
Plačiai Rusijoje žinomas toks ištikimybės priesaika kaip kryžiaus bučiavimasis, Rusijos žmonės su kūno kryžiais pasikeitė ir tapo dvyniais miestais. Kryžius ant krūtinės simbolizuoja dalyvavimą Jėzaus Kristaus kančioje ir poelgyje bei norą laikytis Gelbėtojo Evangelijos įsakymų, kovoti su savo aistromis, nesmerkti ir atleisti artimiesiems.
