Pastaraisiais dešimtmečiais žmonių, lankančių bažnyčią, padaugėjo. Kažkas tai vadina religijos mada, kažkas vadina stačiatikybės atgimimą Rusijoje. Galbūt kažkas iš tikrųjų bando sekti madą, tačiau daugumai žmonių atėjimas į tikėjimą buvo rimtas sprendimas.
Žmogus, atėjęs į krikščioniškąjį tikėjimą pilnametystėje, neišvengiamai patiria tam tikrų sunkumų. Juk jo niekas vaikystėje nemokė bažnytinio gyvenimo, o atsakymų į daugelį klausimų reikia ieškoti savarankiškai. Vienas iš šių klausimų yra šventyklų apsilankymų dažnumas.
Idealiai ir kraštutinumai
Pažvelgus į pamaldų grafiką bet kurioje bažnyčioje, nesunku pastebėti, kad bažnyčioje pamaldos vyksta beveik kiekvieną dieną - ryte, po pietų, vakare. Idealus variantas krikščioniui tikrai būtų lankyti visas šias paslaugas.
Tačiau idealai realybėje pasiekiami labai retai. Absoliučiai visose pamaldose gali dalyvauti vienuolis, kuris visą savo gyvenimą paskyrė tarnauti Dievui ir neturi kitų pareigų, arba vienišas pensininkas, kuriam nebereikia mokytis, dirbti ar net slaugyti vaikų ar anūkų. Tačiau pagyvenusiems žmonėms dažnai kyla kitokia kliūtis - sveikatos būklė.
Niekam nereikalaujama iš pasauliečio, kad jis be paliovos dalyvautų dieviškose pamaldose. Tačiau yra ir kitas kraštutinumas: žmogus eina į bažnyčią tik per Velykas, Kristaus gimimo proga, galbūt dar dvi ar tris svarbiausias šventes, ir jo bažnytinis gyvenimas tuo apsiriboja.
Čia derėtų priminti, kad santykiai tarp Dievo ir juo tikinčio žmogaus turi būti sukurti ant meilės. Ar mylintis žmogus sutinka du kartus per metus susitikti su mylima moterimi ar ne mažiau mylimu draugu? Ne, jis kuo dažniau ieškos susitikimų! Jei žmogus neieško susitikimų su Dievu, kurie vyksta šventykloje, sunku jį vadinti krikščioniu.
